Su švilpuku – nuo studijų laikų

„Na, gal nereikia tiek dėmesio, nesu aš žvaigždė“, – eidamas iš Futbolo akademijos stadiono po profesinių mokyklų futbolo varžybų šypsodamasis fotografui ištarė teisėjas Saulius Makštelė. Jį gerai pažįsta Panevėžio futbolo bendruomenė, retas apskrities pirmenybių turas ar kuris nors Panevėžio futbolo turnyras įvyksta be jo. Nėra apskrityje komandos, kuriai nebūtų teisėjavęs nacionalinės kategorijos arbitras S. Makštelė, vakar pažymėjęs gražų 50-ies metų jubiliejų.

Žinoma, žaidėjai nesąmoningai įsimena rungtynių arbitrus. Nebūtinai dėl to, jog nepatenkinti jo darbu, – teisėjas yra pagrindinis oficialių rungtynių žmogus ir futbolininkai priversti paisyti jo sprendimų, paklusti jo valiai. Dažnai futbolo sirgaliams, taip pat komandoms po mačo arbitrai lieka nebesvarbūs ir neaptarinėjami. Tokiu atveju sakoma: „Teisėjas gerai atliko savo darbą“. Visada futbolo įvykių sūkuryje, idealiai išmano ne tik visas futbolo taisykles, bet ir jaučia, kada, kaip jas pritaikyti, kad nė viena ekipa neliktų nuskriausta, o futbolo aikštėje vyrautų teisingumas, – tokia teisėjo misija.
 
Pradžia – aukštojoje mokykloje
   
„Mokiausi pedagoginiame institute geografiją ir kūno kultūrą, studijų laikais žaidžiau futbolą, – apie savo teisėjavimo pradžią pradėjo pasakoti

S. Makštelė. – Vykdavo varžybos tarp fakultetų Rektoriaus taurei laimėti, taip pat universitetų pirmenybės, ir mūsų treneris paprašydavo padėti organizuojant turnyrus, nuo studijų laikų ir pradėjau kartkartėmis teisėjauti.

Grįžau į Panevėžį, ėmiau dirbti mokytoju dabartiniame Profesinio rengimo centre. Žinomas mūsų miesto teisėjas Romas Čižas pakalbino, ar nenoriu teisėjauti. Taip ir įsisukau į tą ratą, atsirado tarsi priklausomybė nuo futbolo, nuo teisėjavimo, iki šių dienų išsiskirti su švilpuku negaliu“, – kalbėjo po eilinio futbolo turnyro arbitras.

Per ilgametę teisėjo praktiką S. Makštelė prisimintų ne vieną keistą, juokingą, neįtikėtiną istoriją, atsitikusią futbolo aikštėje. Vienas toks šypseną keliantis nuotykis buvo prieš kelerius metus. „Tiksliai dabar nebepamenu, kas žaidė per tas varžybas „Palangos Juzės“ turnyre, bet rungtynių metu į aikštę įlėkė… arklys! Matyt, jis buvo nutrūkęs, atbėgo nuo pievų ir laksto po stadioną. Visi tik žvalgosi sutrikę, nežino, ką daryti. Bet po minutės kitos nekviestas svečias pats išbėgo ir paliko aikštę. Čia taip gal prieš porą metų nutiko“ , – juokdamasis pasakojo S. Makštelė. 
 
Padeda patirtis ir intuicija
 
Futbolo rungtynių metu pasitaiko įvairių ginčytinų situacijų, o teisėjams kartais nelengva viską užfiksuoti ir priimti teisingą sprendimą.    

„Vadovaujuosi daugiausia patirtimi ir intuicija. Žinoma, kažko gali nepamatyti, teisėjai taip pat žmonės, viską pastebėti neįmanoma, tačiau iš patirties gali pasakyti, kas vienoje ar kitoje situacijoje yra teisus, kam priklauso kamuolys. Pavyzdžiui, jei šalia galinės ar šoninės linijos puolėjas spyrė kamuolį, o šis pataikė į gynėją ir darkart atsitrenkė į abu žaidėjus, tai tokioje situacijoje, jei tiksliai epizodo neužfiksuoja nei asistentas, nei pagrindinis aikštės teisėjas, kamuolį skiri besiginančiai komandai ir ramu. Jei duosi kampinį, o komanda pelnys įvartį, tada jausiesi kaltas – „o Viešpatie, kodėl aš taip sušvilpiau!“ Ir ilgai galvosi apie tą epizodą. Dažnai būna tokių situacijų, kai ilgai galvoji po rungtynių, analizuoji su kolegomis, kodėl taip nusprendei, o ne kitaip. Tai teisėjo darbo dalis“, – pasakojo S. Makštelė.   

„Buvo ir tokių atvejų, kai po rungtynių atėjo ir ėmė mosuoti lazdomis palei nosį. Gyvenime visko buvo. Tačiau dabar, kai nuvažiuoju pas tokias komandas, kurios anksčiau likdavo nepatenkintos mano darbu, sako: „O, čia tas geras teisėjas atvyko, teisingai švilpia“. Laikui bėgant gerai dirbdamas užsitarnauji tam tikrą autoritetą tarp komandų, žaidėjų.“

S. Makštelė atskleidžia, jog kuo aukštesnio lygio mačas, pavyzdžiui, tarp aukščiausios šalies lygos ekipų, tuo teisėjauti tokioms rungtynėms yra lengviau: „Žaidėjai puikiai žino, jog pažeidė taisykles, nesiginčija akivaizdžiose situacijose. Jiems nereikia aiškinti, kodėl kamuolys atitenka vieniems, o ne kitiems. Bet kuo žemesnis lygis, tuo darbas yra sudėtingesnis. Neretai žaidėjai bei treneriai tiksliai nežino visų taisyklių, nėra susipažinę su turnyro nuostatais. Tokiais atvejais tenka aiškinti elementarius dalykus.“ 
 
Fiziškai ne silpnesnis už žaidėjus
 
Teisėjas turi būti puikios sportinės formos, nes turi akylai stebėti rungtynes visas 90 minučių, būti šalia mačo įvykių, bėgioti tokiu pat ritmu kaip ir futbolininkai. „Stengiuosi reguliariai pabėgioti, palaikyti sportinę formą, antraip būtų sudėtinga ne tik rungtynėse teisėjaujant, bet ir laikant teisėjų kvalifikacijai skirtus fizinius testus, kurie, patikėkite, nelengvi ir jaunam vyrui“, – kalbėjo S. Makštelė. 

Vis dėlto jo planuose kitą sezoną nebeliks I lygos čempionato rungtynių ir S. Makštelė bandys pretenduoti į inspektoriaus darbą. Teisėjams, sulaukusiems 50-ies metų, nebeleidžiama vadovauti I lygos bei aukščiausios lygos turnyruose. Arbitrai ir toliau gali teisėjauti apskrities čempionatuose, jaunių pirmenybėse, tačiau aukščiausio lygio mačams vadovauti nebegalima.

Atrodytų, keista, jog tokiame mieste kaip Panevėžys, kur futbolo gerbėjų ir mėgėjiškai žaidžiančių yra tikrai nemažai, jaunų teisėjų nėra daug. „Bandžiau kalbinti sūnų, kad pabandytų teisėjauti, tačiau jis atsakė: „Ne, ne, šeimoje užtenka ir vieno teisėjo, geriau aš žaisiu“. Nėra lengva prikalbinti teisėjauti, nes tai visgi sunkus darbas, kartais kainuojantis daug nervų“, – teigė S. Makštelė.   
 
Amžiaus nesureikšmina
 
„Pamenu, kai mano tėvui sukako 50 metų, man tada buvo gal kokie 23. Galvodavau, Dieve, koks jis jau senas.O dabar, kai man pačiam sukako 50 metų, susimąstau: palauk, palauk, kaip čia yra, negi aš jau tapau senis?“ – šypsodamasis apie savo sukaktį kalbėjo pedagogas ir futbolo entuziastas. „Kaip toje dainoje – „dar širdy ne ruduo.“ Dar padangų nenuleidžiu. Tai tik skaičiukas, kuris sukasi, tačiau į jį daug dėmesio nekreipiu. Jei dar galiu išlaikyti teisėjams skirtus normatyvus, kol sveikata nesiskundžiu, vadinasi, viskas gerai. Sako, reikia žmogui pastatyti namą, užauginti sūnų ir pasodinti medį. Na, namas gal nepastatytas, bet butas įrengtas, vaikai jau suaugę, sūnus ką tik apsigynė diplomą, dukra taip pat sukūrusi šeimą, turiu sodą, tai medžių prisodinta daug. Dabar reikia tik mėgautis gyvenimu, kad vėliau atsisukęs atgal galėčiau pasakyti: gražiai nugyventi metai“, – linksmai pokalbį baigė humoro jausmo ir geros nuotaikos niekad nestokojantis pedagogas ir futbolo teisėjas Saulius Makštelė.  

Informacija – Linas Jocius/“Panevėžio balsas“