Žaidimas ranka. Supratimas ir taikymas. Apibendrinimas ir futbolo taisyklė Nr. 18

Pirmose dvejose šios temos straipsnių dalyse argumentuotai ir logiškai išsiaiškinome, kad futbolo taisyklės aiškiai pasako, jog net ir tais atvejais, kai rankos padėtis yra nenatūrali ir ranka paliečia kamuolį, tai dar nebūtinai reiškia, kad tai yra pažeidimas , nes pati savaime „nenatūrali rankų padėtis“ negali būti pažeidimu !

Futbolo taisyklėse taip pat nerasite nei vieno žodžio ir nei vienos užuominos, kad taisyklės gali būti traktuojamos bei taikomos skirtingai puolančiajai komandai ir besiginančiai komandai. Vadinasi jei teisėjas remdamasis taisyklėmis nusprendžia neskirti pražangos už žaidimą ranka, tai turėtų būti taikoma absoliučiai neatsižvelgiant į tai kuris žaidėjas ir kurioje aikštės vietoje atsitiktinai sužaidė ranka. Juk futbolo taisyklės absoliučiai neišskiria gynėjo ir puolėjo vaidmens jas taikant.

Bet ar iš tikro taip yra visada realybėje ? Net ir patyrę teisėjai dažnai kalba bei pabrėžia, kad įgyvendinti praktikoje taisyklės Nr.12 reikalavimus dėl žaidimo ranka, nėra lengva ne vien dėl techninės šios labai kartais sudėtingos situacijos  vertinimo pusės, bet ir dėl praktinės šio sprendimo priimtinumo pusės. Ką jie turi omenyje taip sakydami ir kas tai? Visų pirma tai nerašyta futbolo taisyklė Nr.18- žaidimo dvasia ir kokie futbolo, kaip žaidimo lūkesčiai, ko tikisi žaidėjai ir ko tikisi iš futbolo žiūrovas?

Teorija visada ir liks teorija, tačiau realiame gyvenime ir realioje situacijoje futbolo aikštelėje, kai teisėjo sprendimo priėmimui yra sekundė ar tik sekundės dalis, kartais sprendimai būna įvairūs. Kaip jau minėjome, pagal tiesioginius taisyklių reikalavimus yra absoliučiai nesvarbu ar kažkas įgijo pranašumą jei netyčia ir atsitiktinai buvo sužaista ranka ir žaidimas turi būti tęsiamas.

Tačiau įsivaizduokime situaciją kai įvartis yra įmušamas naudojant ranką – sąmoningai ar nesąmoningai šiuo atveju mažai kam rūpės ir tai atrodys kaip didelė problema, kadangi tai daugeliu atveju atrodys nesuderinama su futbolo visuomenės supratimu apie futbolą, atrodys nesuderinama su sveiku protu , o svarbiausia atrodys nesuderinama su žmogaus jausmu apie teisingumą ir sąžiningumą.

Video :

Ar tai ką nors keičia ? Žaidimo Įstatymai yra tam, kad skatinti žaidimo gėrį ir pateikti normatyvines taisykles žaidimo aikštelėje. Taigi kyla pagrįstas klausimas- jei pagal daugumos futbolo visuomenės (žaidėjai, treneriai ir gerbėjai, o ne teisėjai!) supratimą, teisingas taisyklių taikymas pažeidė teisingumo ar sąžiningumo principą, ar futbolo įstatymai vis dar galioja?  Aukščiau pateiktame video matote dvi puolėjo rankos situacijas. Vokietijos teisėjų komitetas pripažino, kad taisyklių pažeidimo šiose situacijose nėra.

Dar kartą atsiminkime situaciją kurią pateikėme jūsų svarstymui III straipsnio dalyje

Video

Situacijos vertinimas: Gynėjas neturi jokių ketinimų sužaisti ranka. Jis mato kamuolį ir turi pakankamai laiko sprendimo priėmimui, todėl natūralu, kad bando išmušti kamuolį koja. Tačiau tai jam nepavyksta ir kamuolys atsitiktinai atšokęs nuo žemės (galbūt net yra nedidelis rikošetas nuo pačio gynėjo kojos) atsitiktinai pataiko į gynėjo ranką. Nėra jokio priežastinio ryšio šioje situacijoje, nes jei konstatuojame faktą, kad gynėjas turėjo pakankami laiko atlikti veiksmą koja, bet jam tai nepavyko, tai žaidimas ranka buvo grynas atsitiktinumas ir jis net nenumatė ir negalėjo numatyti, kad ši situacija pasibaigs būtent taip. Bet kuris žaidėjas turėdamas aiškią galimybę  sužaisti kamuolį koja tikrai jokioje panašioje situacijoje negali numatyti ir suprasti, kad gali atsitiktinai sužaisti ranka ir todėl tai tikrai nesąmoningas ir atsitiktinis rankos kontaktas su kamuoliu.  Pražanga neturėtų būti skiriama ir šioje situacijoje teisėjas visiškai teisingai leidžia tęsti žaidimą.

Kai kas gali teigti, kad įprastai rankos traktavimo kriterijai yra skirti apsaugoti kaltininką, o turbūt  99/100 atvejais tas kaltininkas bus gynėjas. Тodėl labai tikėtina, jog yra plačiai paplitusi nuomonė, kad būtent gynėjas nusipelno būti apsaugotas žaidimo įstatymų labiau !? Paprastai, kai gynėjui atsitinka žaidimo ranka situacija, jis yra visuomenės akyse apsaugotas, nes jis yra atsakovas ir jis turi būti ginamas kaip „nekaltas“ iki tol, kol nebus nustatyta priešingai.

Jei rankos situacija atsitiks puolančiajai komandai, tai visuomenės reakcija bus priešinga. Daugelis sakys – kaip galima skirti pirmenybę ir pranašumą puolantiems ? Daugelio suvokime simpatija iš karto įsijungia atsakovo komandai ir atsakovo naudai. Daugelis įsivaizduoja kad jei besiginanti komanda patirs skriaudą, suteikiant dar ir papildomą pranašumą puolantiesiems, tai galbūt dauguma futbolo visuomenės teigs, kad tai neatitinka žaidimo dvasios ir sveikas protas bei teisingumo jausmas turėtų mums pasakyti, kad žaidimo ranka situacija ir šios situacijos traktavimas bei mūsų tolerancija turėtų būti vis mažesnė, priklausomai nuo to, kuo arčiau prie baudos aikštelės yra puolanti komanda.

Daugelis turbūt pagalvos ir apie tai kokios problemos būtų teisėjui, jei jo sprendimas techniškai ir pagal taisyklių reikalavimus bus teisingas, tačiau „ne visai teisingas praktiškai“  ir realybėje nuvils daugelio lūkesčius Kur ta riba, kur balansas ir kaip atrasti tą teisingumo jausmą ? Juk geras futbolo teisėjas tikrai žino taisykles, jų reikalavimus ir jis tikrai supranta, kad futbolo įstatymo požiūriu tiek gynėjas, tiek puolėjas yra ir turi būti traktuojami visiškai vienodai. Kas tai yra „spirit of the game“ ir kur ta nerašytos taisyklės Nr.18 suvokimo ir taikymo riba?

Ar kartais mes nesukuriame precendento, kad  teisėjų sprendimus kartais bandome pateisinti sakydami ar paaiškindami, kad tai yra „praktiškai teisingas“ sprendimas ir labiau priimtinas sprendimas ?

Tai futbolo įstatymų ir futbolo žaidimo supratimo ir suvokimo jausmas, tai nematoma ir neapčiuopiama riba tarp teorijos ir praktikos, tai balanso ir teisingumo jausmas.  Futbolo teisėjas nėra geras teisėjas, jeigu jis visą dėmesį skirs tik formaliam futbolo taisyklių taikymui, nesuprasdamas pačio žaidimo ir jo esmės. Tačiau kitu požiūriu teisėjas, kuriam nerūpi žaidimo įstatymai arba kuris juos taiko taip kaip nori, negali vadintis teisėju. Juk klaidos negali būti pateisintos vien sveiko proto pagrindu ar nerašytos futbolo taisyklės pagrindu.

Pagrindinė tiesa yra ta, kad futbolo taisyklės galioja ir turi būti taikomos visiems be išimties vienodai, o jos sako, kad žaidimas ranka yra pažeidimas tik tada, kai tai atliekama sąmoningai ir visiškai nesvarbu kas ir kur padarė tą pažeidimą. Galbūt kada nors futbolo taisyklėse ir atsiras sakinys, kuris pasakys, kad įvartis negali būti įmuštas ranka, net ir tuo atveju jei tai atsitiko nesąmoningai. Bet kol kas taisyklėse to sakinio nėra, vadinasi tai įmanoma ir kas dar svarbiau, tai atitiks futbolo taisyklių raidę.

Galbūt kai kas pasakys, kad futbolo teisėjai gyvena tik savo uždarame pasaulyje ir galbūt kartais nereikia labai sureikšminti šio pasaulio ? Mes niekada neturėtume nuvertinti ir futbolo gerbėjų, nes teisėjai ne visada yra išmintingesni už juos. Tačiau jei teisėjui labiau rūpi tai kad sprendimas visada ir bet kokiomis aplinkybėmis atrodytų labiau suprantamas ir priimtinas,  tai tada  dažnai sprendimai bus pačio teisėjo rūpesčių ir problemų priežastis. Štai ta vieta, kur mes vėl grįžtame prie  užburto rato.

Parengė P.Malžinskas